Apie bardus ir jų žygius

1. ESMINIS KLAUSIMAS
2. KAIP VISKAS PRASIDĖJO
3. PIRMASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: PERMAININGI ORAI, DAINUOJANTIS POLITIKAS, „APSIVOGĘS" KLEBONAS, DU SLIEKŲ APDAINUOTOJAI, POETAS - AUDRONAŠA IR PAGAUTAS MENO VADOVAS
4. ANTRASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: JAUNIEJI ATLIKĖJAI, PAGRINDINĖ KOMANDA, SVEČIAI, SCENINĖS PATIRTIES KLONDAIKAS, KYLANTIS LYGIS
5. ARTĖJANTIS TREČIASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: KO TIKĖTIS?

1. ESMINIS KLAUSIMAS

Ko gero visi, kurie netyčia atklydote į šią svetainę, laukiate trumpo ir aiškaus atsakymo į pagrįstai iškilusį klausimą: „kas gi tie bardai?".

Atsakyti trumpai - ko gero nepavyks, bet galima pasistengti atsakyti aiškiai.

Didelė dalis žmonių, tam tikrame savo gyvenimo tarpsnyje (dažniausiai pirmą kartą aplankyti to galingo jausmo, apie kurį nuolat narsiai dainuoja populiariosios muzikos atlikėjai ir kuo toliau, tuo atsargiau rašo poetai) ima ir užsimano piešti, kurti eiles, išmokti groti gitara... Pramokę vieną - kitą akordą, sudainavę apie naivius klausimus vėjui, apie gėles sodinantį svajoklį ar apie pelėsių graužiamą Trakų pilį, kai kurie supranta, kad gitara - tai instrumentas, skirtas ne jiems ir jos atsisako. Kiti - jos neatsisako. Palieka gitarą svetainėje, kaip modernaus, tikrai europietiško interjero detalę ir kai kada, gurkštelėję tauriųjų gėrimų, prisimena senus gerus laikus.

O kai kurie taip įsijaučia į grojimą bei dainavimą, kad ima ir pradeda kurti dainas patys. Bekurdami, bedainuodami pajunta, kad be šio proceso nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Trumpiau ir šiuolaikiškiau kalbant - tampa priklausomi nuo kūrybos, grojimo ir dainavimo.

Taigi - ankstesnėje pastraipoje aprašytus žmones ir galima vadinti bardais!

Kuo gi tie bardai skiriasi nuo kitų dainininkų, taip gražiai dainuojančių apie meilę?

Labiausiai - tuo, kad dainuodami neatlieka aerobikos pratybų, kvailai nekraipo apatinės kūno dalies, nešaukia (na, nebent, juokaudami): kur jūsų rankos!? Be to - nedainuoja karaoke (vokalas - gyvai, o visa kita - iš įrašo) ir apskritai - niekada nesinaudoja fonogramomis.

Svarbiausias bardų skirtumas yra tas, kad kuria dainas ne vardan išskaičiavimo (siekio, kad žmonės bet kuria kaina pamiltų jų kūrybą), o dėl to, kad nekurti jie negali. Jų dainose šį tą reiškia ir tekstai. Bardai neretai atlieka puikių poetų eiles, puikių poetų yra ir bardų tarpe.

Bardų koncertuose niekada niekas nedunda, negriaudi ir nemirga. Tiesiog - skamba dainos. Lyg ir nieko ypatingo, bet... ko gero, bet kuris psichologas (ar bent truputį išmanantis psichologiją) pasakytų, kad šie koncertai - tai puiki poilsio forma ir nuostabus teigiamos energijos šaltinis šiuolaikiniam, stresų ir kitokių baisenybių iškankintam žmogui.

2. KAIP VISKAS PRASIDĖJO

Visi pranašavo, kad XXI-as amžius bus modernių technologijų, kompiuterių ir iki pakvaišimo civilizuotos visuomenės, kuriai išskyrus informaciją mažai kas terūpi, era.

Net ir vestuvių muzikantai, visą gyvenimą čirpinę smuikelius bei tąsę armonikikes, ėmė domėtis visokiausiais kubeisais, keikvolkais ir pulsarais. Visi pranašavo, kad kompiuteriai nušluos nuo žemės paviršiaus visa tai kas ir taip seniai atgyveno.

Vyresni kalbėjo, kad jaunimas iš viso nebegalės klausytis muzikos, kurioje nėra privalomo bumčiko, o toks dalykas kaip paprasta medinė gitara taps ne kuo kitu, o tik Nacionalinio muziejaus eksponatu.

Malonu, kad visi „pranašai" klydo. Kažkaip ėmė ir sutapo, kad vos tik prasidėjus XXI-am amžiui, paprasta medinė (muzikantų, specialistų ir snobų dažniau vadinama - akustine) gitara, ne tik iškilmingai sugrįžo, bet ir vėl tapo jaunimo kultūros simboliu.

O jo didenybė kompiuteris - užuot tapęs rūsčiu valdovu, tapo nuolankiu medinės gitarėlės tarnu. Galima sakyti, kukliu pasiuntinuku, perduodančiu informaciją tiems, kas jos laukia.

Interneto tinklais ėmė keliauti klausytojus pasiekiančios dainos ir dainelės. Jų kūrėjai ir atlikėjai pradėjo burtis į virtualias bendruomenes, kai kurie šių bendruomenių nariai ilgainiui taip sustiprėjo ir įgavo pasitikėjimo savimi, kad nusprendė trauktis nuo spalvotų monitorių ir žengti į koncertų sales.

Prasidėjo įvairūs jungtiniai koncertai, konkursai, festivaliai. Tuo metu ir subrendo mintis suorganizuoti įvairiuose šalies miestuose vyksiančių koncertų ciklą BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ.

3. PIRMASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: PERMAININGI ORAI, DAINUOJANTIS POLITIKAS, „APSIVOGĘS" KLEBONAS, DU SLIEKŲ APDAINUOTOJAI, POETAS - AUDRONAŠA IR PAGAUTAS MENO VADOVAS

Permainingi 2007 m. vasaros orai nesutrukdė pirmajam bardų žygiui per Lietuvą, nors absoliuti dauguma koncertų vyko po atviru dangum. Karpynėje ties Raseiniais visus alino karštis, Alytuje - lietus, kuris Šakiuose kėsinosi pakenkti rimčiau (bet - nepakenkė). Koncertą Vilniuje vainikavo tikras gamtos fejerverkas: žaibai, audra ir galinga liūtis.

Žodis bardai tapo sunkiai įmenama mįsle miestų ir miestelių, į kuriuos užsuko žygis, gyventojams. Kai kuriems iškilo opus klausimas: atvažiuoja kažkokie bardai, ar tik nereikėtų pasirūpinti patikimesniais butų durų spynų užraktais ir rimtesniais savigynai skirtais ašarinių dujų balionėliais? Vyrai, ramindami nemigos kamuojamas žmonas, kalbėjo maždaug šitaip: „nebijok, na ką tie bardai mums padarys..., na sukels bardaką ir tiek. O mūsiškis jaunimas ar ne mažesnį bardaką kelia. Ir apskritai jau beveik dvidešimt metų pas mus bardakas...". Toliau kalba nukrypdavo visiems gerai pažįstama, tradicine - lietuviška linkme.

Miestų aikštėse rinkosi žmonės, kurie, ko gero, pirmą kartą susidūrė su tokia muzika ir nelabai suprato ar čia šokti, ar čia ploti, ar dainuoti? Vieną ir tikriausiai - esminį dalyką jie suprato. Jokio bardako čia nė vidury baltos dienos su žiburiu nesurasi. O ir tie bardai - visai nepavojingi, nors, kai kurie - įtartinai apžėlę ilgais plaukais. Prisiminę tai, kad anais gerais laikais buvo madinga nešioti ilgus plaukus ir patys tokius nešiojo, daugelis nusiramino galutinai.

Tuo tarpu scenoje vyko tikrai įdomūs koncertai ir dar įdomesni reiškiniai.

Politikas Saulius Lapėnas pademonstravo, kad puikiai valdo ne taip lengvai suvaldomą dvylikastygę gitarą, rašo tikrai geras dainas ir dainuoja taip, kad iš jo tikrai turėtų ko pasimokyti tie, kurie kartais įžūliai save pavadina profesionaliais atlikėjais.

Karpynės karštis, ko gero, buvo vieno, ko ne linksmiausio ir įdomiausio pirmojo bardų žygio per Lietuvą įvykio priežastimi. Povilas Girdenis scenoje pasigedo paskutinei savo programos dainai parengtos lūpinės armonikėlės. Armonikėlės nebuvo nei scenoje, nei artimiausiose jos prieigose. Kilo nedidelis sąmyšis, kurio metu išaiškėjo, kad įvyko vagyste vadinamas incidentas! „Vagis" netrukus irgi paaiškėjo. Tai buvo... ... ! Šiluvos klebonas, kun. Erastas Murauskas, kuris taip pat naudojosi lūpine armonikėlė ir Povilo instrumentą pasiėmė, galvodamas, kad tai yra jo armonikėlė, t. y. - kaip savo. Iš pirmo žvilgsnio, abu šie instrumentukai - visiškai vienodi.

Žygio metu buvo vienbalsiai nuspręsta, kad pats bardiškiausias gyvūnas yra ... sliekas. Ypač po to, kai Jono Baltoko sėkmingai pradėtą Slieko Zigmučio temą ėmė įnirtingai vystyti energija trykštantis pašėlęs nenuorama - išsiblaškėlis Ovidijus Jucys, sugebėjęs į vieną iš koncertų atvykti... jam jau pasibaigus.

Dainuodamas frazę „mes kaip vėjo sukelta audra" ne perkeltine, o tiesiogine prasme pačią tikriausią audrą sukėlęs dainuojantis poetas Edmundas Janušaitis, po koncerto Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, gali drąsiai vadintis Edmundu Janušaičiu - Audronaša. Skamba - poetiškai ir labai solidžiai, kaip koks Julijonas Lindė - Dobilas ar Ksaveras Sakalauskas - Vanagėlis.

Žygio metu atsiskleidė keletas daug žadančių jaunųjų atlikėjų: šauniai žemaičiuojantis Andrius Jokubauskas, dramatiškomis intonacijomis kerinti Giedrė Enuksonaitė, gražų balsą turinti ir sceninės drąsos nestokojanti Raimonda. Finalinio koncerto Klaipėdoje metu į žygeivių gretas įsiliejo pasakiškai gražią muziką (kitokie žodžiai šiai muzikai apibūdinti būtų elementarus tuščiažodžiavimas) atliekanti grupė „Astronomija".

Pasibaigus koncertams, nuaidėjus paskutiniam E. Janušaičio parašyto himno „Ateina žmonės" akordui, tapo aišku, kad Bardų žygis privalo vykti ir toliau, kad jis turi būti dar geresnis, kad jam negali trukdyti netinkamos oro sąlygos, kad bardų muzika ne ypatingai gerai skamba miestų šventėse, kur susirinkusiems žiūrovams labiau reikalinga kas nors ritmiškesnio.

Kritiką dėl kai kurių organizacinių trūkumų ir keletą pasiūlymų kaip tuos trūkumus pašalinti žygio organizatoriams pateikęs Povilas Girdenis buvo „pagautas už žodžio", gavo konkretų pasiūlymą vietoj retorinių sugebėjimų demonstravimo imtis konkrečios, visiems naudingos veiklos ir šalinti savo paties taip aiškiai išryškintus trūkumus. Kadangi atsisakyti šio pasiūlymo būtų buvę labai negarbinga, Povilui Girdeniui neliko nieko kito, kaip tik sutikti būti sekančio Bardų žygio per Lietuvą meno vadovu. Prasidėjo pasiruošimas.

4. ANTRASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: JAUNIEJI ATLIKĖJAI, PAGRINDINĖ KOMANDA, SVEČIAI, SCENINĖS PATIRTIES KLONDAIKAS, KYLANTIS LYGIS

Ko gero, būtų be galo naivu aprašinėti atskirai kiekvieną Bardų žygio per Lietuvą 2008 koncertą. Kaip sako mūsų senoliai: buvo visko. Kartu su Bardų klubo nariais, pelnytai vadinamais „pagrindine komanda", dalyvavo visa eilė jaunų, pirmus žingsnius žengiančių atlikėjų: Indrė Kazakauskaitė, Dovilė Dimšaitė, Gytis Ambrazevičius, Titas Motuzas, Domantė Urmonaitė, Vaiva Šeškevičiūtė, Ernestas Bruzbartas, trio „Trys sekundės". Maloniai nustebino darnų dainuojamosios poezijos ir folkloro derinį pateikusi grupė „Kukumbalis" iš Merkinės, įrodžiusi bei atgaivinusi seną ir gana nuvalkiotą teiginį apie tai, kad Dzūkija - tikrųjų romantikų kraštas. Iš pirmajame žygyje dalyvavusios provincijos piemenaitės į tikrą damą su gitara pavirto Giedrė Enuksonaitė.

Žygis tapo tikru sceninės patirties Klondaiku jauniesiems bardams, kurie kaip lygiaverčiai atlikėjai, dalyvavo koncertuose ne tik su šiokį tokį patyrimą turinčiais pagrindinės komandos nariais, bet ir su mielai pakvietimus priėmusiais Bardų žygio svečiais, t. y. - žmonėmis, kuriuos priimta vadinti scenos vilkais. Tai - aktoriai Aidas Giniotis, Saulius Bareikis, Vladas Bagdonas, Olegas Ditkovskis, rašytojas, režisierius, publicistas ir, žinoma - bardas - Vytautas V. Landsbergis, vienas dainuojamosios poezijos pradininkų Lietuvoje, country muzikos atlikėjas ir renginių organizatorius - Virgis Stakėnas, kompozitorius, aranžuotojas, ne vieno praeityje garsaus kolektyvo vadovas - Andrius Kulikauskas. Pastarasis, belaukdamas savo pasirodymo (o tas pasirodymas, visada vykdavo pačioje koncerto pabaigoje) užkulisiuose sugebėjo jauniesiems dalyviams surengti ne vieną improvizuotą, neįkainuojamos vertės seminarą! Bet kurio žanro artistas patvirtins teiginį, kad galima ilgus metus mokytis namų ar auditorijos sąlygomis, skirti mokymuisi daug laiko, tačiau, jei nebus sceninės praktikos, visas tas mokslas, gali nueiti veltui. Žygyje dalyvavę jaunieji atlikėjai praktikos gavo daug: jie turėjo progą iš arti pamatyti, kaip pasirodymui ruošiasi autoritetą turintys artistai, kolegiškai su jais pabendrauti, pasirodyti scenoje bendroje koncertinėje programoje, o ne kokiuose nors naktinėjimuose, ar programėlėje, specialiai skirtoje jauniesiems.

Įspūdingai transformavosi ir kai kurie Bardų klubo arba pagrindinės komandos nariai: pirmajame žygyje kuklaus akompaniatoriaus vaidmenyje prabuvęs Kastis Petryla pademonstravo, kad jis pirmiausiai yra bardas, o tik po to - gitarų meistras, Bardų klubo prezidentas ir projekto "Bardų žygis per Lietuvą" vadovas. Darius Leveckis įrodė, kad įsikibo į žanrą tvirtai ir laikysis dar tvirčiau, Sauliui Lapėnui nieko įrodinėti nereikėjo. Jį mačiusiems ir girdėjusiems ir taip aišku, kad kokiame nors spalvingame televiziniame šou jis galėtų pretenduoti į profesionaliausiai muzikuojančio Lietuvos politiko titulą. Išskirti derėtų ir Joną Bagdonavičių, kuris persilaužė koncerto savo gimtajame mieste Panevėžyje metu ir iš artisto užkulisiuose, bet kuklaus jaunikaičio scenoje, pavirto į stiprų (ne tik fiziškai) atlikėją, nuolat „pastatantį publiką ant ausų". Jonas Baltokas ne tik puikiai dalyvavo koncertuose, bet vykstant žygiui, įrašė ir išleido šaunų albumą „Slieko dainos".

Susiformavo profesionalus garso režisierių tandemas: Arnoldas ir Bernardas Šidlauskai, puikiai pasirodė koncertų vedėjai Edgaras Juška ir viena iš „Trijų sekundžių" - Rūta Račaitė. Daug pagiriamųjų žodžių nusipelnė pro vaizdo kameros akutę sceną ir užkulisius stebėjęs, gražius kai kurių koncertų aprašymus parengęs Modestas Ulčiskas.

Na, o meno vadovas Povilas Girdenis esu aš... pats čia dabar rašinėju ir nors šiais laikais girti save yra įprasta, normalu ir gana populiaru - to nedarysiu. Tikri bardai pasižymi dar ir tuo, kad yra kuklūs bei aklai nesilaiko visokių ten epochos tendencijų.

5. ARTĖJANTIS TREČIASIS BARDŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ: KO TIKĖTIS?

Malonu, kad pagaliau galima trumpai drūtai. Taigi, ateinančių metų Bardų žygio per Lietuvą metu galima tikėtis:
įspūdingų, nedaug kam girdėtų, bet tikrai gerų jaunų (amžiaus ar sceninės patirties prasme) atlikėjų, dar labiau sustiprėjusių pagrindinės komandos narių, solidžių, profesionalių, rimtų, o kai kada - labai žaismingų svečių, šiltos atmosferos, daug daug tikrų, nesumeluotų dainų, ilgam įsimenančių koncertų.

Apsilankykite juose!!!